Kur baigiasi Izraelio kritika ir prasideda antisemitizmas

Darbinė riba, ne užčiaupimas

Demokratinis ginčas apie Izraelį pats savaime nėra antisemitizmas. Izraelio laikraščiai, teismai ir karininkai kiekvieną savaitę ginčijasi dėl gyvenviečių, proporcingumo ir karo vedimo. Savarankiškas Izraelio darbas, toks kaip filmas, egzistuoja todėl, kad tie ginčai tikri. Naudingas klausimas skeptiškam skaitytojui siauresnis: kada kalba ar kampanija nustoja laikyti Izraelį valstybe, kuri gali klysti, ir ima laikyti žydus tauta, kurios galima šalintis, kurią galima kaltinti arba kuriai galima nuneigti teises, kurias kitos tautos išlaiko.

Ta riba ginčijama. Ji nėra išgalvota. Apibrėžimai, boikoto taisyklės, universiteto atvejai ir parlamento balsavimai palieka popierinį pėdsaką.

Ką IHRA tekstas iš tikrųjų sako

2016 m. gegužę Tarptautinis Holokausto atminimo aljansas (International Holocaust Remembrance Alliance, IHRA) priėmė teisiškai neįpareigojantį darbinį apibrėžimą: „Antisemitizmas yra tam tikras žydų suvokimas, kuris gali reikštis kaip neapykanta žydams.“ Tas pats dokumentas, sakinyje, kurį kritikai dažnai praleidžia, teigia, kad „Izraelio kritika, panaši į bet kuriai kitai šaliai reiškiamą kritiką, negali būti laikoma antisemitine.“ Toliau pateikiami iliustraciniai pavyzdžiai yra apie kontekstą, ne apie draudimą kalbėti apie Gazą, okupaciją ar Netanyahu. Jie, be kita ko, žymi: neigti žydams apsisprendimo teisę, paliekant kitas tautas nepaliestas; taikyti standartus, kurių nereikalaujama iš kitų demokratijų; Izraeliui apibūdinti naudoti klasikinius antisemitinius vaizdinius; lyginti Izraelio politiką su naciais; ir kolektyviai laikyti žydus atsakingus už Izraelio valstybę.

Anti-Defamation League, kuri remia IHRA kaip gaires ir mokymą, o ne kaip naują kalbos nusikaltimą, pažymi, kad dalis su Izraeliu susijusių pavyzdžių tebėra išraiška, saugoma pagal JAV Konstitucijos Pirmąją pataisą. To teksto vertė, pagal šį skaitymą, yra diagnostinė: jis paaiškina, kodėl tam tikri tropai yra antisemitiški net tada, kai ateina persirengę užsienio politikos kalba. Jis nepaverčia kiekvieno aštraus komentaro neapykanta.

2017 m. birželio 1 d. Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją, kuri palaiko IHRA apibrėžimą ir ragina valstybes nares pačias jį priimti, saugoti žydų bendruomenes nuo neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos bei remti teisėsaugos tyrimus dėl antisemitinių išpuolių. Vokietija apibrėžimą priėmė vėliau tais pačiais metais. 2019 m. Bundestagas grįžo prie to paties skirtumo, pasmerkęs pareiškimus, „kurie suformuluoti kaip tariama Izraelio Valstybės politikos kritika, bet iš tikrųjų yra neapykantos žydų tautai išraiškos.“

Ginčas dėl apibrėžimo

Prieštaravimas rimtas ir turi būti pasakytas savais žodžiais. Institute for Strategic Dialogue užfiksavo, kad žodžio laisvės aktyvistai teigė, jog IHRA slopina raišką, dalį sionizmo ir Izraelio kritikos laikydama antisemitizmu. Konkuruojantys tekstai, įskaitant Jeruzalės deklaraciją dėl antisemitizmo ir Nexus dokumentą, mėgina nubrėžti siauresnę ribą. American Jewish Committee pažymi, kad nė viena vyriausybė tų alternatyvų nepatvirtino ir kad Jeruzalės deklaracija gina dvigubo standarto taikymą Izraeliui bei gina boikoto, investicijų atitraukimo ir sankcijų kampaniją, kurios steigėjas yra pasakęs, kad nori išardyti žydų valstybę. Institute for Strategic Dialogue, apibūdindamas Jeruzalės deklaraciją jos pačios žodžiais, sako, kad jos autoriai ypač rūpinasi apsaugoti Gazos bei Judėjos ir Samarijos arabų teisių ir apsisprendimo gynimą, kad ji laiko paramą dvinacionalinei valstybei su visiška pilietine lygybe ne antisemitine, nors tai baigtų Izraelį kaip žydų valstybę, ir kad ji laiko BDS boikoto ir sankcijų kampanija, o ne antisemitizmu savaime.

Tai žodžio laisvės teiginys, ne išvada, kad antisemitizmas yra retas. Jį reikia sverti su pačios IHRA išlyga įprastai šalies kritikai ir su atvejais, kuriuose „kritika“ taikoma tik žydams.

Institute for Strategic Dialogue yra pažymėjęs didelę sutapimo sritį, kurią šūksniai slepia: abi pusės sutaria, kad Izraelio politiką galima kritikuoti, ir abi sutaria, kad kritika gali būti antisemitiška forma ar motyvu. Kova vyksta dėl dvigubų standartų, žydų apsisprendimo neigimo ir nacių ar apartheido analogijų. Tai ne semantinės smulkmenos. Jos lemia, ar žydų studentas yra pilietis, turintis nuomonę, ar vyriausybės pakaitalas.

Kai boikotai kliudo žydams, o ne politikai

Boikoto, investicijų atitraukimo ir sankcijų judėjimas prisistato kaip kampanija prieš Izraelio valstybę, pagal apartheido Pietų Afrikos izoliacijos pavyzdį, o ne kaip kampanija prieš žydus. CAMERA užfiksavo Palestinos BDS nacionalinio komiteto tvirtinimą, kad jis priešinasi „visoms rasizmo formoms, įskaitant antižydišką rasizmą“, ir jo skundą, kad oponentai painioja spaudimą Izraeliui su antižydišku rasizmu. Tas savęs apibūdinimas turi būti užfiksuotas. Turi būti užfiksuotos ir rašytinės taisyklės.

Palestinos kampanija už akademinį ir kultūrinį Izraelio boikotą (PACBI), pradėta 2004 m. kaip steigiamoji BDS šaka, paragino tarptautinę bendruomenę boikotuoti Izraelio akademines ir kultūros institucijas tuo pagrindu, kad tos institucijos yra bendrininkės priespaudos sistemoje. NGO Monitor cituoja PACBI, raginančią žiūrovus boikotuoti Izraelio menininkus, tokius kaip Izraelio baletas ir Izraelio filharmonijos orkestras, kuriuos PACBI kaltina esant „partneriu kartu su valstybe planuojant, įgyvendinant ir dangstant karo nusikaltimus bei tarptautinės teisės pažeidimus.“ InfluenceWatch užfiksuoja PACBI teiginį, kad „didžioji dauguma“ Izraelio ir proizraelietiškų akademikų yra bendrininkai, arba gindami valstybę, arba nepakankamai ją smerkdami. Tai ne sankcija įstatymui. Tai lojalumo testas muzikantams ir universitetams.

JAV universitetuose ta pati logika pasiekia diasporos žydus. ADL 2020–2021 m. universitetų veiklos apžvalga nustatė, kad oficialios BDS kultūrinio boikoto gairės, raginančios šalintis „veiklos, į kurią įtrauktas Izraelis, jo lobistų grupės ir bendrininkaujančios institucijos“, padarė „pernelyg didelį poveikį žydų bendruomenei“, nes BDS šalininkų grupės dažnai laiko paprastas Amerikos žydų organizacijas „lobistų grupėmis“ arba „bendrininkaujančiomis institucijomis“. Antinormalizacijos taisyklės, kurios laiko renginius, kuriuose dalyvauja izraeliečiai ir arabai iš Gazos arba iš Judėjos ir Samarijos, neteisėtais, jei jie implikuoja „paritetą“, turi tą patį poveikį. Taip politikos boikotas tampa bendruomeniniu.

Atskiri atvejai rodo tą patį poslinkį nuo vyriausybės prie asmens. 2018 m. rugsėjį Mičigano universiteto profesorius John Cheney-Lippold atsiėmė pažadėtą rekomendaciją sužinojęs, kad studentas siekė programos Izraelyje; universitetas jį nubaudė, sakydamas, kad jo „elgesys smarkiai atsiliko nuo universiteto ir koledžo lūkesčių, kaip … dėstytojai bendrauja su studentais ir su jais elgiasi.“ Nepriklausomas tyrimas dėl Jungtinės Karalystės Nacionalinės studentų sąjungos, kurį apibendrino Institute for Strategic Dialogue, nustatė nesėkmes užkirsti kelią antisemitiniam priekabiavimui, kuris naudojo kraujo šmeižto ir Rothschild tropus ir laikė žydų studentus atsakingais už Izraelio valstybę. Tai IHRA pavyzdžiai paprastais drabužiais: kolektyvinė kaltė, sąmokslas ir testas, kurio kitų etninių grupių neprašoma laikyti.

Parlamentai, lipdukai ir BDS atsakas

2019 m. gegužės 17 d. Bundestagas, CDU/CSU, SPD, FDP ir Aljanso 90/Žaliųjų siūlymu, priėmė rezoliuciją priešintis BDS judėjimui ir kovoti su antisemitizmu. Foundation for Defense of Democracies pažymi, kad balsavimas buvo politinis, ne baudžiamasis įstatymas. Siūlymas cituoja IHRA, pakartoja dviejų valstybių tikslą ir tada padaro istorinį pastebėjimą, kurį Vokietijos įstatymų leidėjai turi teisę padaryti. CAMERA cituoja priimtą tekstą: „BDS judėjimo argumentavimo modelis ir metodai yra antisemitiški“, o BDS raginimai boikotuoti Izraelio menininkus ir lipdukai „Nepirk“ ant Izraelio prekių „primena baisiausią Vokietijos istorijos tarpsnį.“ Tos pačios rezoliucijos angliškas perteikimas Jewish Virtual Library sako, kad tie lipdukai „neišvengiamai įžiebia nacių … parole ‘Kauf nicht bei Juden!’ (Nepirk iš žydų) atmintį.“ Bundestagas nutarė nefinansuoti organizacijų, kurios kvestionuoja Izraelio teisę egzistuoti arba aktyviai remia BDS, ir paprašė kitų viešųjų institucijų sekti tuo.

BDS ir kai kurie Vokietijos kritikai atsakė, kad rezoliucija šaldo politinę raišką. CAMERA cituoja Palestinos BDS nacionalinį komitetą, atmetantį „antižydišką rasizmą“ ir tvirtinantį, kad jis taikosi į režimą, ne į tautą. Jürgen Trittin, žaliasis įstatymų leidėjas, kuris priešinosi siūlymui, teigė, kad buvo „bauginimo klimatas Izraelio okupacinės politikos kritikų atžvilgiu“ ir kad tapatinti BDS su antisemitizmu reikštų šmeižti nesmurtinius kampanijos dalyvius. Skaitytojai gali laikyti abi mintis: valstybių boikotai yra žinomas įrankis, o boikotas, kurio rašytiniai kriterijai žymi Izraelio chorus ir orkestrus kaip bendrininkus ir kurio universitetų praktika laiko žydų studentų gyvenimą bendrininkavimu, jau nebėra tik apie kabinetus ir sienas.

Tas pats skirtumas taikomas sunkiausiems Gazos karo kaltinimams, įskaitant genocido kaltinimą. Įrodymai, teisė ir karinė praktika gali būti ginčijami, kaip filmas mėgina daryti su įvardytais karininkais, o ne su choru. Ko negalima prasmukdyti kaip „kritikos“, yra senesnis ėjimas: žydai, kaip žydai, turi atsakyti už valstybę, prarasti kultūrinę padėtį arba įrodyti nekaltumą, kurio neprivalo įrodyti jokia kita diaspora. IHRA nebaigia to ginčo. Jis jį įvardija.

Susijęs skaitymas: kas yra BDS, pačių steigėjų žodžiais.