Joey Low

Du pabėgėliai ir pažadas

Joey Low tėvai buvo pabėgėliai. Jo motina Hannah gimė Berlyne ir keturiolikos pasiekė Niujorką, šeimai nukeliavus per Belgiją, Prancūziją ir Kubą. Tėvas Eddy gimė Vienoje ir 1939 m., būdamas trylikos, su šeima atvyko į Ameriką. Jie susituokė 1949 m. ir augino vaikus, ugdydami dėkingumą juos priėmusiai šaliai.

Visus vaikus jie leido į „Ramaz“ – žydų dieninę mokyklą Manhatane, kad šie pažintų savo paveldą. Joey Low ten mokėsi nuo darželio iki dvyliktos klasės, o paskui, kaip ir jo motina, įstojo į Niujorko universitetą (NYU). Pasak jo, tėvų pamokos buvo paprastos: pagarba imigrantams ir pabėgėliams, pasididžiavimas savo žydiška tapatybe ir gilus ryšys su Izraeliu. „Šios vertybės paveikė visą mano gyvenimą.“

Izraelis, 1973 m.

Trečiaisiais studijų metais, 1971–1972 m., Joey Low studijavo Jeruzalės hebrajų universitete. Kai 1973 m. spalį prasidėjo Jom Kipuro karas, jis grįžo į Izraelį savanoriauti. Jis yra sakęs, kad ši patirtis visam gyvenimui sutvirtino jo ryšį su Izraeliu.

2002 m.: siųsti žmones, o ne atstovus spaudai

2002 m. pavasarį savižudžių sprogdintojų išpuoliai smogė pačioms Izraelio miestų širdims. Po kovo 27 d. per Pesachą surengtų žudynių Netanijos viešbutyje „Park Hotel“ Izraelis pradėjo operaciją „Gynybinis skydas“, kurią pasmerkė didelė pasaulio dalis. Joey Low neramino ne tik teroras, bet ir tai, kaip buvo vaizduojamas Izraelis: jo manymu, žiniasklaida nepaaiškino, kodėl Izraelis turėjo ginti savo piliečius, o turistai iš Amerikos nustojo atvykti.

Jeigu amerikiečiai nevažiuoja į Izraelį, svarstė jis, jauni izraeliečiai galėtų vykti į Ameriką. 2002 m. balandį jis pakvietė tris jaunus izraeliečius į Amerikos universitetus, o paskui – du jaunuolius, ką tik kovojusius Dženine. Per kelis mėnesius jis pasikalbėjo su šimtais kandidatų ir 48 iš jų – visus ką tik baigusius karinę tarnybą ir laisvai kalbančius angliškai – grupėmis po tris išsiuntė į dviejų savaičių keliones po aukštąsias mokyklas, bažnyčias, sinagogas ir vidurines mokyklas. Jie apsistodavo bendrabučiuose ir gyvendavo kartu su studentais. „Nenorėjau, kad šie jauni izraeliečiai vien skaitytų paskaitas Amerikos studentams, – rašė jis. – Norėjau, kad jie su jais susipažintų, gyventų greta, jų klausytųsi ir užmegztų ryšį.“

Taip atsirado „Israel at Heart“. Per du dešimtmečius su šia organizacija daugiau nei tūkstantis jaunų izraeliečių keliavo po Ameriką, vėliau – po Europą ir Pietų Ameriką; šioms kelionėms Joey Low ieškojo vietos kalbą mokančių izraeliečių. Nuo pat pradžių į kiekvieną trijų žmonių grupę jis įtraukdavo etiopų kilmės izraelietį, galintį iš asmeninės patirties kalbėti apie diskriminaciją ir atsakyti į teiginį, kad Izraelis yra apartheido valstybė. Laikraščio apybraižoje apie jo veiklą delegatai buvo pavadinti „geriausiais Izraelio ambasadoriais“.

Stipendija ir nauja karta

2006 m. Joey Low kreipėsi į profesorių Uriel Reichman, IDC Herzliya, dabar vadinamo Reichmano universitetu, įkūrėją, ir pasiūlė stipendijas etiopų kilmės Izraelio studentams. Reikalavimus jis nustatė pats: geros anglų kalbos žinios, tarnyba elitiniuose kariuomenės daliniuose ir, svarbiausia, lyderystė. „Israel at Heart“ programa dabar vykdoma dvidešimtus metus. Ją baigė daugiau nei 250 studentų, daugiau nei 45 šiuo metu studijuoja, o kasmet prisijungia apie 15 naujų studentų. Šiandien jai vadovauja programos absolventė Ester David, 2002 m. su „Israel at Heart“ keliavusi į Jungtines Valstijas.

Tais metais IDC Herzliya suteikė Joey Low garbės nario vardą „už išskirtinį indėlį į Izraelio viešąją diplomatiją, Izraelio Valstybės ir žydų tautos ateitį“. Jis taip pat yra buvęs organizacijos „American Friends of IDC Herzliya“ valdybos ir „Hillel“ tarptautinės valdytojų tarybos nariu.

„Screams Before Silence“

Po spalio 7 d. Joey Low tapo vienu iš 2024 m. dokumentinio filmo „Screams Before Silence“ su Sheryl Sandberg apie „Hamas“ teroristų per žudynes vykdytą seksualinį smurtą vykdomųjų prodiuserių. Kalbėdamas 2024 m. birželį vykusioje Herclijos konferencijoje, jis pabrėžė filmo nepriklausomumą: „Filmas buvo nepriklausomas projektas; iš vyriausybės neėmėme jokių pinigų.“ Jį paremti paskatino ta pati priežastis, dėl kurios atsirado „Israel at Heart“: „Myliu Izraelį, mylėjau Izraelį visą gyvenimą.“

Kodėl jis remia filmą „Naza: tikroji istorija“

Joey Low viešai palaiko filmą „Naza: tikroji istorija“ ir konsultuoja jo kūrėjus. Filmas grindžiamas idėja, kuria jis vadovaujasi nuo 2002 m.: įtikinamiausiai Izraelį apgina ten buvę izraeliečiai, savais žodžiais pasakojantys, ką matė. Viena iš jaunų izraeliečių, kurios darbą Vašingtone jis kadaise rėmė, Marina Naomi Smolyanov, dabar yra filmo komandos narė.