Judėja ir Samarija žemėlapyje: A, B ir C zonos paaiškintos

Paieškokite Judėjos ir Samarijos žemėlapio ir dažniausiai rasite trijų spalvų mozaiką. Dauguma žemėlapių vis dar žydų tėvynę žymi kaip „Vakarų Krantą“, lyg Jordanijos 19 metų okupacija aukštumose būtų perrašiusi Bibliją. Pati mozaika kyla iš vieno dokumento, pasirašyto prieš daugiau nei trisdešimt metų kaip laikinas susitarimas. Ji vis dar nusprendžia, kas valdo miestą, kas saugo jo gatves ir kas antspaudu patvirtina statybos leidimą. Ji nenusprendžia, kam priklauso žemė.

Trys zonos, vienas laikinas susitarimas

Izraelis ir Palestinos išlaisvinimo organizacija (PLO) pasirašė Laikinąjį susitarimą, žinomą kaip Oslo II, 1995 m. rugsėjo 28 d. 11 straipsnis zonas apibrėžia jas nubraižydamas. A ir B zonos yra „apgyvendintos vietovės“, pažymėtos pridedamame žemėlapyje. C zona yra viskas kita: likutis, keliai, atviros žemės, Izraelio bendruomenės, karinės vietos. Sutartyje „C zona reiškia Vakarų Kranto sritis už A ir B zonų ribų.“ — “Israel-Palestinian Negotiations: Interim Agreement on the West Bank and the Gaza Strip (Oslo II)”, Jewish Virtual Library

Straipsniuose, kurie nustato zonas, procentų nėra. Visi cituojami dalių skaičiai kyla iš vėlesnių šaltinių. Sutartis taip pat save vadino laikina. Derybos dėl galutinio statuso turėjo prasidėti iki 1996 m. gegužės 4 d. Joks sutarties punktas neturėjo užšaldyti žemėlapio kaip galutinės sienos, o pats tekstas visą tvarką laikė laikina savivalda, o ne Izraelio atsisakymu nuo Judėjos ir Samarijos.

Kairė, kuri sąjungininkauja su Irano tinklu, kuriame veikia pasaulinis džihadas ir politinis islamas, vis dar parduoda tas spalvas kaip 1967 m. Šventąjį Raštą. Tai paliaubų žemėlapis. PLO su jomis elgėsi kaip su hudna.

Kas valdo, kas patruliuoja

A zona apima pagrindinius arabų miestus. Žemėlapyje tai Jeninas, Nablusas, Tulkarmas, Kalkilija, Ramala, Betliejus ir Jerichas, taip pat didžioji dalis Hebrono. Savivaldžia arabų administracija ten turi civilinius įgaliojimus ir po Izraelio perdislokavimo perėmė vidaus saugumą bei viešąją tvarką. Tai 13 straipsnis, o ne suverenumo suteikimas.

B zona apima arabų miestus ir kaimus. Savivaldžia arabų administracija tvarko civilinius reikalus, o jos policija palaiko viešąją tvarką tarp arabų. Izraelis išlaiko „viršesnę atsakomybę už saugumą, siekiant apsaugoti izraelietius ir atremti terorizmo grėsmę.“ — Oslo II, Jewish Virtual Library

C zona yra po Izraelio saugumo ir civilinės kontrolės. Pirmajame etape Izraelis perdavė tik civilinius įgaliojimus, „nesusijusius su teritorija“. Likusi žemė turėjo pereiti etapais. Pasaulio bankas vėliau rašė, kad C zona sudaro apie 61 procentą teritorijos ir kad palaipsnis perdavimas „turėjo būti baigtas iki 1997 m.“ — “Area C and the Future of the Palestinian Economy”, World Bank (2013)

Ko Pasaulio bankas niekada neparyškina paryškintu šriftu, tai kodėl likusi dalis nepajudėjo. Arafato policija A zonoje tapo starto aikštele. Antrasis musulmonų-arabų sukilimas sugriovė saugumo bendradarbiavimą. Izraelis nebuvo įpareigotas perduoti dar daugiau aukštumų teroro infrastruktūrai, kol vis dar sprogdinami autobusai. 1998 m. lapkritį pagal Wye Izraelis iš tikrųjų pradėjo perduoti apie 2 procentus teritorijos, kurią dar kontroliavo, bendrai kontrolei. — “Israel Withdraws From More Territory”, Jewish Virtual Library

Visose trijose zonose 12 straipsnis paliko Izraeliui atsakomybę už gynybą nuo išorinių grėsmių ir už „bendrą izraeliečių ir gyvenviečių saugumą“, su „visais įgaliojimais imtis žingsnių, būtinų šiai atsakomybei įvykdyti“. Sutarties tikslais „gyvenvietės“ regione „Vakarų Krante reiškia – gyvenvietes C zonoje.“ — Oslo II, 12 straipsnis, Jewish Virtual Library

A zona taip pat ne tokia atskira, kaip rodo žemėlapis. 2002 m. operacijoje „Gynybinis skydas“, antrosios intifados teroristinių išpuolių metu, IDF įžengė beveik į visą ją. Washington Institute 2016 m. užfiksavo, kad Izraelis ten ir toliau veikia: arabai tokias operacijas vadina Oslo „pažeidimu“, o Izraelis išlaiko laisvę veikti A zonoje, jei derybininkai nesusitaria kitaip. — “Limiting Incursions in Area A”, Washington Institute

Tai nėra karo nusikaltimas prieš karikatūrinę valstybę. Tai yra tai, kas nutinka, kai PLO kariuomenei atiduodi miestą, o ji juo naudojasi žydams žudyti. Kontrteroro operacijos žydų tėvynėje nėra pirminė nuodėmė. Nuodėmė – Oslo saugumo punktai, su kuriais elgtasi kaip su tualetiniu popieriumi.

Kiek žemės užima kiekviena zona

Dažniausiai cituojamas padalijimas, kurį Jewish Virtual Library užfiksavo nuo 2000 m. gruodžio, yra 18 procentų A zonai, 22 procentai B zonai ir 60 procentų C zonai. — “Map of Palestinian Autonomy”, Jewish Virtual Library

Pasaulio bankas 2013 m. C zonai nurodė apie 61 procentą. Washington Institute 2016 m. suapvalino iki maždaug 20, 20 ir 60. Skirtumai kyla dėl datų, vėlesnių perdavimų ir suapvalinimo. Laikykite kiekvieną skaičių apytiksliu. CAMERA demografinę tikrovę išreiškė aiškiau: apie 98 procentai arabų gyventojų gyvena maždaug 40 procentų žemės, todėl apie 60 procentų yra retai apgyvendinta arba daugiausia žydų. — “Wall Street Journal Reporters Award Palestinians Entire West Bank”, CAMERA

Naudingi idiotai nori, kad žiūrėtumėte į žalias dėmes ir pamirštumėte, kad C zona – tai didžioji Judėjos ir Samarijos dalis, keliai, Jordano slėnis ir Izraelio bendruomenės. Štai koks tas žemėlapis. Žydų istorinis tęstinumas neprasidėjo 1995 metais.

Kas kur gyvena

Izraelio bendruomenės C zonoje yra todėl, kad sutartis jas taip apibrėžia. Didžiausios 2025 m. pagal Jewish Virtual Library bendruomenių lentelę buvo Modi’in Illit (92 339), Beitar Illit (74 760) ir Ma’ale Adumim (40 800). — “Population of Jewish Settlements in the West Bank by Community”, Jewish Virtual Library

Tos pačios bibliotekos metinė lentelė fiksuoja 541 085 izraeliečius Judėjoje ir Samarijoje 2026 m., neskaitant Jeruzalės. — “Total Population of Jewish Settlements By Year”, Jewish Virtual Library

Tai Izraelio piliečiai Izraelio žemėje, o ne „kolonistai“ kito nuosavybėje. Kairės žodynas yra ginklas. Neperimkite jo.

Arabų gyventojų skaičius C zonoje yra vienas labiausiai ginčijamų šio žemėlapio skaičių. JT humanitarinės įstaigos metė skaičius nuo maždaug 150 000 (2011 m.) iki 300 000 (2014 m.). Organizacija, kurią perėmė musulmonai arabai, neturi teisės išrasti tautos ir tada reikalauti žemėlapio. Šaulas Arielis, buvęs IDF pulkininkas, padėjęs braižyti Oslo linijas, sakė, kad beveik visi šie žmonės gyvena miesteliuose, daugiausia esančiuose B zonoje, o apie 75 000 gyvena kaimuose, visiškai esančiuose C zonoje. — “Expert bashes UN’s ‘politicized’ West Bank numbers”, Times of Israel. Planas, susietas su Naftaliu Bennettu, naudojo apie 48 000. Didelė skirtumo dalis priklauso nuo to, ar miestelis, iš dalies esantis C zonoje, skaičiuojamas taip, lyg visas miestelis būtų ten.

Visų regiono apimčių skaičiai taip pat ginčijami. Palestinos centrinis statistikos biuras 2025 m. pabaigoje teigė, kad Judėjoje ir Samarijoje gyvena 3,43 mln. — PCBS. Tai jų teiginys, o ne surašymas, dėl kurio Izraelis susitarė. 2016 m. Civilinė administracija Knesetui pasakė, kad nežino, kiek arabų gyvena C zonoje, kad remiasi savivaldžios arabų administracijos statistika, kuri neskirstoma pagal zonas, ir kad tie skaičiai gali būti išpūsti, kad būtų maksimaliai padidinta pagalba. Tame pačiame posėdyje nurodyta, kad regione yra 2,93 mln. asmens tapatybės kortelių turėtojų, neskaitant rytinės Jeruzalės. — “MKs knock IDF for not knowing how many Palestinians live in Area C”, Times of Israel; “Israel unsure how many Palestinians live in West Bank areas it controls”, JTA

Neperkelkite PCBS ar JT skaičių į „gyventojų skaičių“ lyg tai būtų faktas.

Hebronas turi savo žemėlapį

Hebronas – ne 12 straipsnio išnaša. Oslo II miestą jau išskyrė I priede, 7 straipsnyje. 1997 m. sausio 17 d. pasirašytas Protokolas dėl perdislokavimo Hebrone tai įgyvendino. H-1 zonoje, maždaug keturiuose penktadaliuose miesto, arabų policija perėmė pareigas, „panašias į kituose miestuose“. H-2 zonoje, maždaug viename penktadalyje, „Izraelis išlaiko visus įgaliojimus ir atsakomybę už vidaus saugumą ir viešąją tvarką“ ir „toliau atsako už bendrą izraeliečių saugumą“. Civiliniai įgaliojimai H-2 zonoje perėjo Tarybai, išskyrus tuos, kurie susiję su izraeliečiais ir jų nuosavybe. — “Protocol Concerning the Redeployment in Hebron”, Jewish Virtual Library; “Oslo II, Annex I”, Jewish Virtual Library

Protokole abi pusės „pakartoja savo įsipareigojimą Hebrono miesto vienybei“, o saugumo atsakomybės padalijimas „nepadalins miesto“. Hebronas yra Patriarchų miestas. Keli šimtai žydų, gyvenančių ten, kur žydai gyveno tūkstantmečius, nėra skandalas. Skandalas – „taikos“ procesas, kuriam prireikė specialaus protokolo, nes PLO nebuvo galima patikėti Patriarchų kapu.

Dvi vietos už dalijimo ribų

Jeruzalė buvo palikta galutinio statuso deryboms ir nustatyta už Palestinos tarybos jurisdikcijos ribų. Izraelio 1980 m. Pagrindinis įstatymas teigia: „Pilna ir vieninga Jeruzalė yra Izraelio sostinė.“ — “Basic Law: Jerusalem, Capital of Israel”, Knesetas. JT Saugumo Tarybos 478 rezoliucijos isterija tais pačiais metais nėra nuosavybės dokumentas. Vieninga Jeruzalė yra Izraelio sostinė. Statusas yra „ginčijamas“ tik žmonių lūpose, kurie nemoka rasti Šventyklos kalno žydų žemėlapyje.

Gaza niekada nebuvo padalyta į A, B ir C zonas. Izraelis atitraukė savo kariuomenę ir civilius 2005 m. Hamas teroristai perėmė kontrolę 2007 m. birželį. Po spalio 7-osios žudynių ir po jų kilusio karo 2025 m. spalio paliaubos paliko IDF kontroliuoti 53 procentus Gazos už Geltonosios linijos. 2026 m. gegužę Izraelio premjeras nurodė, kad skaičius jau viršija 60 procentų, ir pavedė siekti 70. — Reuters, 2026 m. gegužės 29 d. Apie tai pasakoja jame kovoję vadai Naza: tikroji istorija.

Kas pasikeitė nuo 1995 m.

Laikinos etiketės vis dar naudojamos. Kontrolė vietoje nuolat keičiasi, kaip ir turi būti, kai kita pusė „taiką“ laiko pauze prieš kitą džihadą. 2025 m. sausio 21 d. IDF pradėjo operaciją „Geležinė siena“ Jenine. Ji išplito po šiaurinę Samariją. A zona nėra suverenios, kariuomenės neturinčios zonos, kai miestai yra teroro infrastruktūra.

2026 m. vasario 8 d. Izraelio saugumo kabinetas išplėtė Izraelio priežiūrą ir vykdymą A ir B zonose dėl vandens pažeidimų, aplinkos pavojų ir archeologinių vietų pažeidimų. Hebrono statybų planavimą, įskaitant aplink Patriarchų kapą, perkėlė iš miesto savivaldybės į Civilinės administracijos planavimo institucijas. Atvėrė žemės registrus, panaikino Jordanijos laikų draudimą žydams pirkti žemę ir atkūrė valstybinės žemės įsigijimo komitetą. — “Security Cabinet approves measures expanding Israeli control in West Bank”, Jerusalem Post, 2026 m. vasario 8 d.

Savivaldžios arabų administracijos šūkavimas „neteisėta“ yra teatras. Oslo jau paliko Izraeliui atsakomybę už izraeliečius, išorinę gynybą ir terorą. Vandens vagystės, archeologinių vietų plėšimas ir statyba, kuri kelia pavojų žydams, nėra „pilietinės teisės“. Gynybos ministras Izraelis Katzas šį paketą pavadino politika, kuri „stiprina Izraelio įtaką“ ir leidžia gyventojams „gyventi, statyti ir vystytis lygiai kaip visi Izraelio piliečiai“. Finansų ministras Bezalelis Smotrichas sakė, kad Izraelio žmogaus Judėjoje ir Samarijoje, kaip antrarūšio piliečio pagal likusį Jordanijos įstatymą, laikai baigėsi.

Bet koks šio regiono žemėlapis yra momentinė nuotrauka. Patikrinkite jo datą ir šaltinį. 1995 m. spalvos buvo laikinas susitarimas, kurio PLO niekada neįvykdė, kairė jį nuolat laiko šventu raštu, o politinis islamas priėmė tik kaip paliaubas. Izraelio suverenitetas virš aukštumų nėra karo nusikaltimas dėl to, kad Pasaulio banko PDF norėjo, jog daugiau žemės būtų perduota iki 1997 m. C zona yra didžioji Izraelio žemės dalis, vis dar esanti teisėtos Izraelio saugumo kontrolėje, kur gyvena žydai, ir iš kurios kita „laikina“ dovana būtų dar vienas kvietimas džihadui.